Aleksandras Stulginskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aleksandras Stulginskis (1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (Šilalės raj.) – 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune) – Lietuvos prezidentas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas.

[taisyti] Biografija

Buvo 12-tas vaikas šeimoje. Mokėsi Kaltinėnų liaudies mokykloje, metus dirbo Kaltinėnų valsčiaus raštininko padėjėju, 1904 m. baigė Liepojos (Latvija) gimnazijos 4-ias klases, o 1908 m. – Žemaičių kunigų seminariją Kaune.

Metus tobulinosi Insbruko (Austrija) universiteto teologijos filosofijos fakultete. Atsisakė įšventinimo į kunigus. Mokėsi Halės (Vokietija) universiteto žemės ūkio institute, kurį baigė 1913 m. Grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Trakų apskrities Alytaus rajoniniu agronomu.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje atsidūrė Vilniuje, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo vienas jos vadovų Vilniuje. Dėstė gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams, buvo Vilniaus daržų steigėjas.

1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą (vėliau Valstybės Tarybą). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vadovavo Valstybės tarybos tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai.

Aleksandro Stulginskio paminklas Kaune

Mykolo Sleževičiaus (1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d.) Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio. Prano Dovydaičio (1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d.) Ministrų kabinete – ministro pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministras. Mykolo Sleževičiaus (1919 m. balandžio 12 d. – spalio 7 d.) Ministrų kabinete – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 m. – vienas Ūkio banko ir Ūkininkų sąjungos steigėjų, pirmasis jos pirmininkas.

Steigiamojo Seimo narys, pirmininkas ir einąs prezidento pareigas. 1922 m. išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu, toms pat pareigoms perrinktas 1923 m. birželio mėn. iki 1926 m. birželio mėn.

1927 m. pasitraukė iš politinio gyvenimo, tvarkė savo ūkį Kretingos valsčiuje Jokūbavo dvare, 1926 – 1941 m. buvo Pauliaus Dogelio gamybinio ūkio vedėjas, kooperatyvų „Lietūkis“, „Linas“ tarybų narys.

1941 m. birželio 13 d. tarybų valdžios suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų stotį. 1952 m. nuteistas kalėti 25 metus, bet po 2 metų paleistas, dirbo Komijos autonominėje respublikoje sandėlininku ir komendantu Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu Pezmago tarybiniame ūkyje. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo vyresniuoju moksliniu bedradarbiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje 1957 – 1959 m. Palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse.