Stasys Matulaitis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stasys Matulaitis (1866 m. spalio 24 d. Stebuliškėse (Marijampolės raj.) – 1956 m. balandžio 10 d. Vilniuje) – gydytojas, knygnešys, spaudos darbuotojas, istorikas.
[taisyti] Biografija
1886 m. baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo mediciną Maskvos universitete, ten priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. 1891 m. baigęs universitetą, dirbo gydytoju Aleksote, 1892 m. – Jiezne, 1893 m. – Balbieriškyje. Iki 1895 m. – varpininkas, nuo 1893 m. su Kaziu Griniumi ir V. Palukaičiu buvo „Varpo“ komisijoje, bet daugumai jo aštrūs straipsniai nepatiko.
1895 m. persikėlė į Pilviškius ir iki 1897 m. redagavo „Ūkininką“ ir „Varpą“. 1895 m. balandžio mėn. Naumiestyje pas Juozą Bagdoną organizavo susitikimą su Andrium Domaševičium, kuriame buvo nutarta, kad, norint atskirti lietuvių socialdemokratų, siekiančių nacionalinio išsivadavimo, veiklą nuo lenkiškų organizacijų būtina steigti LSDP. Nuo 1895 m. ėmė laikyti save socialdemokratu ir ta kryptimi pasuko savo redaguojamą „Ūkininką“.
1898 m. birželio mėn. „Sietyno“ byloje nuteistas ir trims metams ištremtas į Rusiją. Gyveno Petrapilyje, ten vedė vilniškę Vilhelminą Mackevičiūtę, kuri 1901 – 1902 m. labai padėjo platinant socialdemokratinę literatūrą.
1899 m. išvyko į Ust Sysolską, 1902 m. grįžo į Pilviškius ir iš K. Griniaus atsiteisė išvykstant į tremtį jam duotą saugoti savo sodybą. Teismo metu paaiškėjo S. Matulaičio prieš kunigus rašytų straipsnių autoriaus slapyvardžiai.
1904 – 1906 m. buvo mobilizuotas į caro kariuomenę. 1906 m. LSDP CK jį pakvietė dirbti į Vilnių, kur jis redagavo „Naująją Gadynę“ ir kitą socialdemokratų spaudą, skaitė populiarias medicinos, istorijos, lituanistikos paskaitas. 1907 m. balandžio 7 d. išrinktas į pirmąją Lietuvos mokslo draugijos valdybą. Nuo 1911 m. – „Visuomenės“ bendradarbis.
Prasidėjus karui 1914 m. vėl mobilizuotas, dirbo karo ligoninėse. Nuo 1917 m. gyveno Maskvoje, 1917 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, 1917 – 1918 m. leido ir redagavo „Socialdemokratą“, vėliau, prisidėjęs prie bolševikų, redagavo „Tiesą“. 1918 m. dirbo Lietuvos reikalų komisaro pavaduotoju, bet staiga 1918 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Vilnių.
Vilniuje dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, slapta rengė medicinos seseris pogrindžio kovoms. Bolševikams užėmus Vilnių, vėl redagavo „Tiesą“. 1919 m. balandžio mėn. Vilnių užėmus lenkams, Maskvos pinigais šelpė Vilniuje likusias bolševikų šeimas.
1919 m. birželio mėn. lenkų suimtas, ir, laikinai išleistas iš kalėjimo, pabėgo į Lietuvą. Buvo paskirtas Vilkaviškio ligoninės vedėju, vėl grįžo į LSDP. 1921 m. atsisakė dirbti Kauno karo ligoninės vyr. gydytoju. 1923 m. išsikėlė į Marijampolę, dirbo gydytoju, taip pat dėstė istoriją realinėje mokykloje.
Spaudžiamas savo dukters, LKP CK narės Katrės ir Karolio Požėlos, Marijampolėje organizavo pogrindinę moksleivių bolševikų kuopelę, kurios nariai 1925 m. vasario 12 d. buvo suimti. Suimtas buvo ir S. Matulaitis, bet, paleistas už 5000 litų užstatą, per Latviją pasitraukė į TSRS. Nuo 1927 m. gyveno Minske ir dirbo Baltarusijos Mokslų akademijoje, kur parašė studiją „1863 metai Lietuvoje“, už kurią gavo istorijos daktaro laipsnį. 1937 m. ištremtas į Kazachstaną, 1948 m. amnestuotas.
