Tiesė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tiesė – viena iš pagrindinių sąvokų geometrijoje. Euklidinėje geometrijoje tiesė suprantama kaip begalinio ilgio ir plonumo linija su tokiomis savybėmis: uždėjus ant tiesės du taškus tarp jų esanti tiesės atkarpa bus arčiausias atstumas tarp šių taškų.
Tiesė yra pirmos eilės kreivė, n-matėje erdvėje aprašoma lygčių sistema
.Tiesė plokštumoje aprašoma lygtimi ax + by = c (kai kurias tieses galima išreikšti ir funkcine priklausomybe y = kx + b). Trimatėje erdvėje tiesę galima išreikšti kaip dviejų nelygiagrečių plokštumų lygčių sistemą.
Taip pat n-matėje erdvėje tiesę galima išreikšti parametrinių lygčių sistema
.[taisyti] Etimologija
Terminą „tiesė“ į lietuvių kalbos vartoseną įvedė kalbininkas Jonas Jablonskis.
