Airių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Airių kalba (Gaeilge)
Kalbama:	Airijoje, Australijoje, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV
Kalbančiųjų skaičius:	250 tūkst. (gerai mokančių skaičius)
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių:	-
Kilmė:	Indoeuropiečių Keltų kalbos
Oficialus statusas
Oficiali kalba:	Airijoje, Šiaurės Airijoje, Europos Sąjungoje (nuo 2007 m. sausio 1 d.)
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1:	ga
ISO 639-2:	gle
SIL:	-

Airių kalba (air. Gaeilge, Gaeilg, Gaelainn ir daug kitų variantų) – priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, keltų grupei, goidelų pogrupiui. Be airių kalbos į šį pogrupį įeina škotų gėlų ir menksiečių (Meno salos gyventojų) kalba. Be goidelų pogrupio į keltų grupę įeina britonų pogrupis (valų, bretonų ir kornų (kornvaliečių) kalbos).

[taisyti] Istorija

Airių kalbos istorijoje išskiriami keli periodai:

goidelų kalba – maždaug nuo keltų įsiveržimo į Britų salas VI a. prieš m. e. iki VI a.
senoji (archaiškoji) airių kalba – nuo VI a. iki iki X a. vidurio
vidurinioji airių kalba – nuo X a. vidurio iki XIII a.
šiuolaikinė airių kalba – nuo XIII a. iki dabar.

[taisyti] Goidelų kalba

Goidelų kalba yra laikoma visų moderniųjų goidelų pogrupio kalbų pirmtake. Galima teigti, kad aprašomuoju periodu skirtumai tarp Airijos, Škotijos ir Meno salos šnektų buvo minimalūs. Šiam periodui ir priklauso seniausi kalbos paminklai – žymės ratu ant akmenų briaunų – Oghamas (skaityk: ómas). Nors akmenų su užrašais rasta daug, ir net už pačios Airijos salos ribų (Škotijoje, Velse) – gramatiniu požiūriu ši kalbinė medžiaga yra labai skurdi. Daugiausiai tai žmonių vardai kilmininko linksniu, dėl to spėjama, kad tai kultinės paskirties akmenys, žymėję žmonių amžinojo atilsio vietas. Esama ir kitų versijų – kad akmenimis buvo žymimos žemės valdų ribos. Goidelų kalba mažai tesiskyrė nuo rekonstruojamos keltų prokalbės, bet galutinių išvadų negalima pateikti dėl kalbos paminklų gramatinio skurdumo bei grafikos ypatumų. Rekonstruota šio periodo stipriųjų ir silpnųjų sprogstamųjų priebalsių opozicija, kurios esamais įrašais įrodyti neįmanoma, nes ir vieniems, ir kitiems pažymėti buvo naudojamos tos pačios raidės. Tuo pat metu prasidėjo goidelų balsių lūžis (umlautas), kai gretimų žodžio skiemenų balsės prisiderindavo prie šalimais esančių skiemenų balsių. Pavyzdžiui, žodyje *feri „vyrai“ pirmoji balsė keitėsi į „i“, įgydama formą *firi. Pastebimas galūnės *-os perėjimas į *-us, bet visi šie procesai galutinai pasibaigė jau senosios airių kalbos laikotarpiu.

[taisyti] Senoji airių kalba

Nubrėžti tikslios ribos tarp goidelų periodo ir archaiškos airių kalbos negalima. Pasitaiko oghamo akmenų, kuriuos galime laikyti jau senąja airių kalba, bet visuotinai priimta senosios airių kalbos laiką skaičiuoti nuo lotynų rašmenų naudojimo pradžios. Apie VI amžių turime jau tikros rašytinės kalbos pavyzdžių (lotyniškomis raidėmis). Tai daugiausia vienuolių pastabos ir komentarai perrašomų knygų paraštėse. Tam pačiam periodui priklauso pirmosios glosos – lygiagretūs žodžių sąrašai airiškai ir kita (dažniausiai lotynų) kalba. Tuo metu airių kalba yra jau ženkliai nutolusi nuo rekonstruojamos keltų prokalbės, nes prasidėjo lenicijos procesas. Sprogstamieji garsai, buvę tarp balsių, pakisdavo į frikatyvinius, taigi kalboje atsirado naujų garsų, kaip [x] (liet. „ch“), [γ] (liet. „h“) – iš susilpnėjusių [k] ir [g]; [ð] (angl. „th“ žodyje „this“), [θ] (angl. „th“ žodyje „thick“) – iš [d] ir [t]. Naujiems garsams žymėti buvo pritaikytos lotynų kalboje naudojamos raidžių samplaikos, tokios kaip „ch“, „th“ – tai turėjo didelę reikšmę tolesnei ortografijos raidai.

Vyko ir balsių pokyčiai. Goidelų kalbos laikotarpiu prasidėję procesai intensyvėjo – nukrito žodžio galo trumpieji priebalsiai, iškrito nelyginių skiemenų balsės. Taigi žodžiai į periodo pabaigą pastebimai sutrumpėjo.

Iš morfologijos reiškinių svarbu paminėti labai sudėtingą veiksmažodžių sistemą, kurioje kiekvienas veiksmažodis turėjo keletą kamienų priklausomai nuo to, kuris skiemuo būdavo kirčiuojamas. Didelę reikšmę turėjo priešdėliai, po kurių buvo įterpiami įvardžiai. Tipinės formos atrodė taip: *nepa-mane-matytumbei. Be to, kiekviename laike kiekvienas veiksmažodis turėjo 2 skirtingas kiekvieno asmens galūnių formas priklausomai nuo to, ar veiksmažodis stovėjo sakinio pradžioje, ar po kurio kito žodžio. Kai kurie mokslininkai net atvirai suabejojo, ar apskritai buvo įmanoma bendrauti tokia kalba, kurioje visi visų laikų veiksmažodžiai buvo netaisyklingi ir skirtingų kirčių formos net nebebuvo panašios vienos į kitas.

VIII-X amžiai – senosios airių kalbos klestėjimo metas. Tuo metu susikuria senųjų poetų – filidų – mokyklos. Žodis file yra siejamas su veiksmažodžiu „matyti“, todėl vadinti filidus vien poetais būtų netikslu. Jie būdavo kartu ir pranašai, ir karalių patarėjai. Filidų bijodavo net karaliai, nes buvo tikima, kad savo eilėmis filidas galėjo užburti kitą žmogų, kad, pavyzdžiui, ant jo veido atsirastų karpų. Pagal keltų tikėjimą, karalius turėjo būti nepriekaištingos išvaizdos, todėl karpos ir spuogai neva automatiškai reiškė valdžios praradimą. Dėl šių priežasčių filidai buvo globojami ir dvaro išlaikomi. Reguliariai vykdavo filidų dvikovos, kuriose skirtingų dvarų filidai rodydavo eiliavimo meistriškumą. Įdomu pastebėti, kad airių eilėse (net iki mūsų dienų) didžiausia reikšmė yra teikiama vidiniam rimui, t.y. pakartojamos tos pačios balsės tuose pačiuose skiemenyse. Galinių skiemenų surimavimas nėra būtinas. Pavyzdžiui, eilė išlaiko tokį rimą: a – i – i – e – u, taigi kiekvienoje eilutėje pirmas skiemuo turi turėti garsą „a“, trečias „i“ ir t.t. XI amžiuje visoje saloje įsivyravo bendrinė literatūrinė airių kalba. Būtent filidų kalba buvo laikoma prestižine ir ją bandė imituoti airių aukštuomenė.

[taisyti] Vidurinioji airių kalba

Su anglų įsiveržimu pasibaigė senosios airių kalbos etapas. Karas, suirutė sužlugdė filidų mokyklas, vieninga literatūrinė kalba suskilo ir atsirado daugybė vietinių tarmių. Nors spėjama, kad tarmės egzistavo ir senosios airių kalbos laikotarpiu, vis dėlto stipri filidų kalbos pozicija neišvengiamai niveliavo ir lygino vietinius skirtumus. XIII amžius laikomas ta data, nuo kurios jau kalbama apie 3 skirtingas goidelų kalbas – airių, škotų ir menksiečių. Nors tradiciškai vis dar buvo vartojama senoji bendrinė kalba, rankraščiuose jau apstu vietinių šnektų ypatybių.

Viduriniosios airių kalbos laikais įvyko svarbus fonologinis reiškinys – visos nekirčiuotos balsės susilpnėjo iki [ə] garso, todėl daugumos žodžių beveik visų linksnių galūnės sutapo. Taigi visa tradicinė linksniuočių sistema žlugo ir priebalsinių kamienų pagrindu daiktavardžiuose išplito naujos galūnės. Taip pat visi iš senosios kalbos laikų atėję dvibalsiai susitraukė į ilgąsias balses. Taigi viduriniosios airių kalbos pabaigoje dvibalsių kalboje nebeliko. Kitas svarbus pokytis – lenicijos metu atsiradusių dantinių pučiamųjų garsų pašalinimas: [ð] sutapo su [γ], o [θ] su [h].

[taisyti] Modernioji airių kalba

Airių kalbos vartojimas 1871 m.

XIX amžiaus įvykiai (Nacionalinė mokyklų sistema, Didysis bulvių badas) iš esmės pakirto airių kalbą. Jeigu iki XIX a. pradžios daugiau negu pusė Airijos salos gyventojų vis dar kalbėjo airiškai kaip gimtąja kalba, tai po 60 metų airiškai kalbančiųjų procentas krito iki ketvirtadalio visų gyventojų. Bendras airiškai kalbančiųjų skaičius sumažėjo kone dvigubai, nes badas labiausiai palietė airiškai kalbančiuosius rajonus (pačius nederlingiausius, kur Kromvelis perkėlė beveik visus vietinius gyventojus iš apylinkių, perduotų anglų kolonizatoriams). Apie pusę milijono žmonių iš tų rajonų emigravo į JAV, gelbėdamiesi nuo skurdo ir bado. Tai lėmė, kad išpuoselėta bendrinė kalba buvo prarasta, nes nebeliko airiškai kalbančios inteligentijos atstovų. Kaip pažymi istorikai, iš eilinių airių kalbos dingo šimtai, jeigu ne tūkstančiai, abstrakčių mokslo, medicinos, filosofijos terminų. Beliko tik su žemės ūkiu, žūkle, durpių gavyba susiję bei kasdieniai žodžiai.

Prasidėjus airių Atgimimui XIX a. pabaigoje, senoji literatūrinė kalba eiliniam valstiečiui buvo menkai suprantama. Nuo vidurinios airių kalbos laikų rašyba buvo mažai tepakitusi, neretai pusė žodžio priebalsių dėl lenicijos jau buvo iškritusios. Pavyzdžiui, ano meto beirbhiughadh atitinka šiuolaikinį beiriú, dligheadh – dlí, léaghughadh – léamh. Atgimimo veikėjai suskilo į 2 stovyklas: tradicionalistus, kurie reikalavo kalbą atgaivinti tokią, kokia ji buvo prieš smukimą, t.y. XIV a. – XV a., su rašyba, kuri veikiau atitiko XI-XII a. tarimą, ir tuos, kurie vienintelį kalbos išsigelbėjimą matė jos modernizavime pagal šiuolaikinių tarmių (air. canúintí na ndaoine – liaudies šnektos) nusistovėjusią praktiką. Pastariesiems vadovavo tėvas Peadaras Ó Laoire'as, kuris pats aktyviai rašė trumpus apsakymus, skirtus besimokantiems airių kalbos. Jo kūrybos viršūnė buvo „Autobiografija“ (air. Mo scéal féin), kuri šiuo metu yra privalomas skaitinys airių kalbos pamokų metu. Jo autobiografija paskatino daugelio imitacijų kūrimą, ir per trumpą laiką buvo parašyta arti 50 kitų autorių autobiografijų. Tarp garsiausių – pagal Peig Sayers pasakojimą užrašyta „Peig“ ir Tomáso Ó Criofaino „Salietis“ („An tOileánach“).

Apibendrinant galima teigti, kad dėl politinių ir istorinių aplinkybių (pirmiausia buvo pulti rytai ir šiaurė) labiausiai išplito pietinė, Munsterio tarmė, kuri vienu momentu buvo vartojama pusėje salos. Airiams galutinai praradus Dublino apylinkes, bet kokie rytų tarmės likučiai sunyko, ir nuo to laiko galime kalbėti tik apie pietų, vakarų ir šiaurės tarmes.

[taisyti] Airių kalba dabar

Airijos vietovės, kuriose tebevartojama airių kalba (Gaeltachtaí)

Nors nuo pat nepriklausomos Airijos susikūrimo airių kalba buvo paskelbta pirmąja valstybine kalba (anglų kalba – antrąja valstybine), tačiau XX amžiuje airiškai kalbančių žmonių skaičius nuolat mažėjo. Nors daugelis Airijos valstybės atkūrimo vadovų buvo dideli airių kalbos entuziastai, faktiškai nepriklausomos Airijos valdžios įstaigos ir toliau vartojo beveik išimtinai tik anglų kalbą (net vietovėse, kur 80% žmonių gimtoji kalba buvo airių). Kadangi valstybės tarnyba sudarė reikšmingą darbo vietų skaičių, airiškai kalbantiesiems ir toliau buvo būtinos geros anglų kalbos žinios (iš valstybės tarnautojų buvo reikalaujama mokėti airių kalbą, tačiau nebūtinai gerai). Šį stiprų administracinį spaudimą, kurį papildė anglakalbių migracija į airiškai kalbančias vietoves bei airiškai mokančiųjų migracija į anglakalbius miestus, tik iš dalies atsvėrė valstybės vykdomos airių kalbos rėmimo priemonės: airių kalba privalomai dėstoma mokyklose (dėstymo kokybė anglakalbiams dažnai abejotina), iki 1974 m. buvo reikalaujama mokėti kalbą norint įsidarbinti valstybės tarnyboje ir valstybei priklausančiose įmonėse (pašte arba oro linijose).

Airijos teritorijos dalis, kurioje daugumos gyventojų gimtoji kalba kalba yra airių, vadinami Gaeltacht (daugiskaita – Gaeltachtaí). Šios teritorijos išsidėsčiusios vakarinėje salos dalyje. Tačiau ir šiose teritorijos airių kalba nyksta – 2005 m. Airijos vyriausybės Kaimo ir Gaeltacht reikalų departamento užsakyto tyrimo duomenimis, tik 1/4 šeimų Gaeltacht teritorijose tarpusavyje bendrauja airiškai.

Žmonių, kurių gimtoji kalba yra airių, skaičius įvardijamas nuo 10 000 (apytikslis Gaeltacht teritorijų, kuriose airių kalba išlieka stipri, gyventojų skaičius) iki 20 000- 30 000 žmonių (Airijos vyriausybės Kaimo ir Gaeltacht reikalų departamento užsakyto tyrimo duomenimis). Palyginimui – paskelbus Airijos nepriklausomybę, šalyje maždaug 250 000 žmonių gimtoji kalba buvo airių.

Pastaruoju metu Airijos vyriausybė ėmėsi kai kurių veiksmų airių kalbos padėčiai pagerinti. Teritorijų planavimo priemonėmis mėginama sustabdyti anglakalbių migraciją į Gaeltacht sritis. 2004 m. buvo oficialiai įteisinti vietovių pavadinimai tik airių kalba Gaeltacht srityse(kitose šalies dalyse, kur anglų kalba yra pagrindinė, vietovių pavadinimai oficialiai ir toliau rašomi abiem kalbomis. 2003 m. priimtas Oficialių kalbų aktas numato, kad kiekvienas valstybinės institucijos viešas raštas turi būti prieinamas tiek anglų, tiek ir airių kalba.

Valstybė taip pat remia radiją (Raidió na Gaeltachta) ir televiziją (Teilifís na Gaeilge, TG4) airių kalba. Šių žiniasklaidos priemonių populiarumas didėja: 1996 m. TG4 naujienas vidutiniškai žiūrėdavo 5000 žiūrovų, 2006 žiūrovų skaičius priartėjo prie 50 000. Airiškai leidžiamas 1 dienraštis (Lá), 1 savaitraštis (Foinse), ir dar maždaug 5 mėnesiniai leidiniai; laikraščiai Irish Times ir Daily Ireland leidžia priedus airių kalba.

[taisyti] Tarmės

Airių kalba šiuo metu neturi visuotinai priimtos literatūrinės kalbos, yra išskiriamos trys tarpusavyje besiskiriančios tarmių grupės: šiaurinė (Alsterio), vakarinė (Konachto) ir pietinė (Munsterio).