C (kalba)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Programavimo kalba C – gana žemo lygio programavimo kalba, sukurta XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Jos kūrėjai – Kenas Tomsonas (Ken Thompson) ir Denisas Ričis (Dennis Ritchie), o kalbos pagrindinis tikslas buvo – naudojimas UNIX operacinėje sistemoje.
Kalba sparčiai paplito ir dėl ypatingai didelio efektyvumo plačiai naudota operacinių sistemų, kompiliatorių, kitų sisteminių programų kūrimui. Taip pat kalba dažnai naudojama švietimo įstaigose programavimo mokymui.
Turinys |
[taisyti] Savybės
C – minimalistinė kalba, žymiai artimesnė asembleriui, nei kitos programavimo kalbos. C kalba yra žemo ar vidutinio lygio tam, kad būtų lengviau kurti didelės apimties programas naudojant procedūrinį programavimą, bet darant mažiau klaidų.
Pagrindinės C savybės:
- Labai paprastas bazinis funkcionalumas, o neesminis funkcionalumas (pvz.: matematinės ar failų tvarkymo funkcijos) pateikiamas atskirose bibliotekose
- Orientacija į procedūrinį programavimą
- Paprasta tipų sistema
- Preprocesoriaus naudojimas
- Žemo lygio nevaržomas darbas su kompiuterio atmintimi, naudojant rodykles
- Funkcijų parametrai visada perduodami pagal reikšmę ne pagal adresą
- Leksinis kintamųjų apgaubimas
- Sudėtinės struktūros duomenų grupavimui
Savybės, būdingos daugeliui programavimo kalbų, bet kurių nėra C kalboje:
- Saugus tipų naudojimas
- Automatinis atminties tvarkymas (valymas)
- Klasės
- Funkcijos funkcijose
[taisyti] Istorija
Kalba sukurta tarp 1969-1973 metų ir pavadinta pagal kalbą B, kurios nemažai sąvybių perkelta į C. 1973 kalba buvo jau pakankamai galinga, kad ja perrašyti UNIX operacinės sistemos branduolį.
1978 metais išspausdinta C specifikacija, vėliau tapusi ANSI C standarto pagrindu. Šis standartas sukurtas 1983 metais Amerikos Nacionaliniame Standartų Institute.
[taisyti] Pavyzdys
#include <stdio.h>
int main(void)
{
printf("Sveikas, Pasauli!\n");
return 0;
}
