Saparmuradas Nijazovas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Saparmuradas Nijazovas arba Serdaras Saparmuratas Turkmėnbašis Didysis (Saparmurat Atayevich Niyazov, 1940 m. vasario 19 d. – 2006 m. gruodžio 21 d.) buvo Turkmėnijos prezidentas, vadovavęs šaliai 15 metų, iki pat savo mirties.
[taisyti] Biografija
Saparmurato Turkmėnbašio tikroji pavardė – Nijazovas. Jo motina ir du broliai žuvo per žemės drebėjimą Ašchabade 1948 metais, tėvas kariavo ir žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Saparmuratas buvo auklėjamas vaikų namuose, paskui mokėsi Leningrado politechnikos institute. Vėliau, 1985 m. tapo Turkmėnijos TSR vadovu, o šiai paskelbus nepriklausomybę – jos prezidentu. Tuomet priėmė islamą ir atliko Hadžą, už ką savo šaliai gavo paramą iš Saudo Arabijos. Per rinkimus buvo išrinktas iki gyvos galvos. Paskelbė savo šalies neutralitetą, kurį pripažino JTO – tai padėjo jo šaliai išvengti konfliktų dėl teritorijų, į kurias įsivėlė visos kitos vidurinės Azijos valstybės. Pasikeitė pavardę į Turkmėnbaši, kuri reiškia „turkmėnų tėvas“ (aliuzija į Atatiurką, kas reiškia „turkų tėvas“) – jis matė save, kaip po ilgų rusų okupacijos metų, atgimstančios turkmėnų kultūros tėvą. Parašė Ruhnamos knygą, kurią paskelbė kaip turkmėno sielos vadovą. Pats tiesiogiai nesmerkė rusų ir stengėsi su jais palaikyti gerus santykius, nors įstatymas, panaikinantis teisę į dvigubą pilietybę (taigi, verčiantis rusus pasirinkti, ar išvykti iš šalies, ar atsisakyti Rusijos pilietybės ir visam laikui likti Turkmėnijoje) tarp rusų sukėlė nepasitenkinimą.
[taisyti] Asmenybės kultas
Turkmėnijoje stengėsi mažinti Vakarų įtaką: uždarytas operos ir baleto teatras, ribojama anglų kalba. Jo vardu pavadinta daug gatvių, jo portretų ir statulų taip pat yra nemažai, daug užsieniečių mano, kad šalyje klestėjo asmenybės kultas. Turkmėnbašiu buvo pavadintas sausio mėnuo ir uostamiestis ant Kaspijos jūros kranto (buvęs Krasnovodskas). Pats Turkmėnbašis teigė esą jis pats nenorėjo tokio aukštinimo, bet jo aplinkiniai jį taip gerbė, kad jo panaikinti tiesiog nebuvo galima. Vistik Turkmėnbašis atsisakė pasiūlymo paskelbti jo gimtadienį nacionaline švente ir vietoj to paskelbė vėliavos dieną, tiesa, švenčiamą tą pačią dieną. Neva jis norėjo tik paprasto namo, tačiau parlamentas privertė jį statydintis rūmus. Turkmėnbašis manė, kad geriamasis vanduo turėtų būti nemokamas: taigi Turkmėnijoje jis, kaip ir dujos, yra nemokami.
[taisyti] Turkmenbaši reformos
- S. Nijazovo nurodymu savaitės dienos buvo pervardytos į „svarbiausią dieną“, „jaunatvišką dieną“, „tinkamą dieną“ ir t.t. „Ruhnamos“ garbei šeštadienis tapo „dvasingumo diena“, sausis – „turkmenbaši“, vasaris – „vėliavos mėnesiu“, kovas buvo pavadintas musulmonų šventės garbei, balandis – prezidento motinos vardu, gegužė – prezidento mylimo poeto vardu, liepa – turkmėnų epo herojaus vardu ir t.t.
- S. Nijazovas įsakė sudalyti žmogaus gyvenimą į 12 metų ciklus. Politinė šio akto reikšmė neaplenkė turkmėnų – senatvė pagal šią sistemą prasideda 85-erių, „išminties amžius“ – 73-ejų, o „tautos tėvas“ priimant šį aktą buvo „įkvėpimo amžiaus“ (61-73).
- Prezidentas sugalvojo kvapniojo meliono (arbūzo giminaičio) šventę ir įsakė visiems joje dalyvauti.
- Vadas pareiškė ketinąs skirti 18 mln. dolerių zoologijos sodo statybai Karakumų dykumoje, kur temperatūra siekia +40 laipsnių Celsijaus. Negana to, S. Nijazovas nusprendė, kad zoologijos sode būtinai turi būti pingvinų, nes, jo nuomone, šiems gresia bado mirtis dėl globalinio atšilimo.
- 2006 m. kovą prezidentas įpareigojo vyriausybę dykumoje pasodinti tūkstančio kvadratinių kilometrų ploto mišką aplink Ašchabadą. Nors Turkmenbaši oponentai į jo naująją idėją pažiūrėjo skeptiškai, pats autorius buvo tikras, kad jam pavyks paversti dykumą žydinčiu sodu.
- S. Nijazovas įsakė pastatyti ledo rūmus pačiame, daugiausia dykumų turinčios šalies, kuri laikoma viena karščiausių planetoje, centre. Rūmus buvo siūloma iškirsti iš ledo Kopetdago kalnuose netoli Ašchabado, alpėjančio nuo vasaros kaitros, ir nutiesti iki jo funikulierių.
