Getas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Getas – atskiras ar izoliuotas miesto rajonas ar gyvenvietė, kurioje atskirai leidžiama gyventi tautinėms ar kultūrinėms mažumoms. Antrojo pasaulinio karo holokausto metu taip buvo vadinamas izoliuotas ir perimetru saugomas miesto rajonas, kuriame žydai gyvendavo iki perkėlimo į koncentracijos stovyklas.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Pirmuosius getus XVI a. įsteigė Italija, Ispanija ir Portugalija, vėliau Vokietija apgyvendinti iki tol klajojusiems žydams. 1512-1517 m. Laterano V susirinkimas nustatė palankias žydų apsigyvenimo katalikų miestuose sąlygas.
Geto pavadinimas kilo pagal it. ghetto nuovo, Naujoji liejykla, Venecijos rajoną, kuriame 1516 m. apsigyveno žydų bendruomenė. 1541 m. jame gyveno 5000 žydų. Į miesto kasą jie mokėjo kasmet po 10000 dukatų. Romoje getas įkurtas 1555 m. , kai popiežius Povilas IV išleido bulę Cum nimis absurdam. Vėliau žydų gyvenamieji kvartalai atsirado Livorne ir Feraroje.
Pirmieji getai nebuvo susiję su prievarta, tiesiog žydai patys siekė kurti savo atskiras gyvenvietes, siekdami išlaikyti savo tautinį identitetą, religiją, mokyklą, amatų paslaptis. Getas turėjo ribotą autonomiją ir dažnai tvarkėsi pagal savo papročius. Bendruomenė rinko savo tarybą – kahalą, kuris leido bendruomenei privalomus įstatymus.
Vėliau, žydų bendruomenėms sustiprėjus, jie pradėjo gyventi ir kituose miestų rajonuose, steigdami amatų ir paslaugų dirbtuves ar įmones. Kai kuriuose didesniuose miestuose buvo po kelis getus.
JAV XIX a. pradžioje getuose apsigyveno juodaodžiai amerikiečiai, o vėliau ir meksikiečiai, puertorikiečiai. Panašiomis į geto sąlygomis gyveno ir į rezervatus suvaryti indėnai.
Antrojo pasaulinio karo metu nacistai Vokietijoje pradėjo steigti žydų kvartalus (vok. jüdische Wohnbezirke), kuriems paskyrė neturtingiausius miestų kvartalus. Iš geto jo gyventojai galėjo eiti į darbus mieste, o kai kurie buvo įdarbinami ir prievarta, tačiau laiku turėjo grįžti namo. Pirmasis getas okupuotuose kraštuose įsteigtas Lenkijoje Petrikave jau 1939 m. spalio 8 d. Veikė iki 1942 m. spalio 15-22 d., kai 22000 kalinių buvo išvežti į Treblinkos koncentracijos stovyklą.
[taisyti] Lietuva
Lietuvoje nacistiniai getai daugelyje miestelių pradėti steigti 1941 m. liepą, aptvėrus žydų kompaktiškai gyvenamus rajonus ir į juos perkėlus kitų rajonų gyventojus žydus. Tačiau beveik visų mažesniųjų miestų getų gyventojai iki metų pabaigos buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai.
Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas išleido įsakymą, liepiantį žydams iki rugpjūčio 15 d. išsikraustyti į Vilijampolę. Iš šio geto žydai žudyti dažniausiai buvo vežami į Kauno IX fortą (nužudyta 30000) ir Kauno IV fortą (nužudyta 4000). Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami į žudymų vietas. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d. buvo nužudyta 9200 žydų, iš jų 4300 vaikų. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas.
Vilniuje nuo 1941 m. rugsėjo buvo įrengti du getai. Pirmasis – Rūdininkų, Strašiūno, Dysnos, Mėsinių gatvių rajone, kuriame buvo laikoma apie 33000 žydų, antrasis – Stiklių, Žydų, M.Antokolskio ir Gaono gatvių rajone, kur buvo laikoma apie 10000 žydų. Abiejuose getuose maistas (100 g. duonos, keli gramai kruopų ir arklienos) buvo duodamas pagal specialias korteles.
Iš Vilniaus getų žydus veždavo žudyti į Panerius, didžiausią žudymų vietą, kur nužudyta apie 70000 žydų. Pirmoji žudymo akcija įvyko 1941 m. rugsėjo 15 d., kai buvo paskelbta, kad pirmajame gete turi gyventi tik kvalifikuoti specialistai, o antrajame – juodadarbiai darbininkai. Taip keldama žydus, policija juos suiminėjo ir gabeno į Panerius. Vėlesnėse akcijose žydus, kaip ir Kaune, kviesdavo kokiam nors darbui ar apžiūrai, suiminėdavo ir veždavo į Panerius. Po kelių tokių akcijų, 1941 m. spalio 28-30 d., antrasis getas buvo likviduotas. 1943 m. kovo mėnesį, keliant žydus iš Švenčionių, Ašmenos ir kitų Rytų Lietuvos miestelių, traukiniai stojo tik Paneriuose. Tada sušaudyta apie 5000 žydų. 1943 m. rugsėjo 23 d. ir pirmasis Vilniaus getas likviduotas, darbingi žydai perkelti į SS valdomas koncentracijos stovyklas.
Oficialiai likvidavus Vilniaus getą, 1943 m. rugsėjo 23 d. – 1944 m. liepos 3 d. veikė žydų darbo stovyklos Subačiaus gatvėje, prie Kailio fabriko, Antakalnyje ir Rasų gatvėje.
Šiauliuose buvo įrengti du getai, pradėti steigti 1941 m. rugpjūčio 22 d., kai Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas Jonas Noreika pranešė, kad visi žydai ir pusžydžiai iki rugpjūčio 29 d. turi persikelti gyventi į Žagarę. Iš čia žydai buvo vežami žudyti į Kužius, netoli Šiaulių, kur nužudyta apie 5000 žydų. 1943 m. abu getai perduoti SS žinion ir tapo koncentracijos stovyklomis, o 1944 m. liepos 15 d. buvo pradėti likviduoti, apie 3000 žydų buvo pervežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur 1945 m. gegužės 2 d. likusius gyvus žydus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Iš viso po karo Šiauliuose liko tik 350 žydų.
[taisyti] Getai Lietuvoje
Miestas, geto įsteigimo ir likvidavimo datos
- 1. Biržai, 1941 07 26–1941 08 08
- 2. Butrimonys, 1941 07 04–1941 09 09
- 3. Joniškis, 1941 07–1941 08
- 4. Jurbarkas, 1941 07–1941 09
- 5. Kaunas, 1941 07–1944 07
- 6. Kėdainiai, 1941 08 15–1941 08 28
- 7. Lazdijai, 1941 08 20–1941 11 03
- 8. Panevėžys, 1941 07 07–1941 08 23
- 9. Raseiniai, 1941 07–1941 08
- 10. Šiauliai, 1941 07–1944 07
- 11. Švenčionys, 1941 07–1943 03
- 12. Telšiai, 1941 09 01–1941 12 24
- 13. Utena ,1941 07 14–1941 08 29
- 14. Vilkaviškis, 1941 07–1941 11
- 15. Vilnius, 1941 07–1943 09
- 16. Žagarė, 1941 08 02–1941 10
[taisyti] Žudynių vietos
Vieta, nužudytųjų skaičius
- Paneriai (prie Vilniaus) – apie 70 000,
- Vidzgirio miškas (prie Alytaus) – apie 60 000,
- Kauno IX fortas – per 30 000,
- Marijampolė – per 10 000,
- Pajuostės miškas (prie Panevėžio) – per 8000,
- Pivonijos miškas (prie Ukmergės) – apie 5000,
- Kužiai (prie Šiaulių) – apie 5000,
- Rašės miškas (netoli Ukmergės) – per 4000,
- Kauno IV fortas – per 3000,
- Mažeikiai – apie 4000,
- Kauno VII fortas – per 3000,
- Bajorų miškas (prie Rokiškio) – per 3000,
- Vilkaviškis – per 3000,
- Tauragė – apie 3000,
- Krakynės miškas (Zarasų rajonas) – per 2500,
- Pakamponių miškas (prie Biržų) – apie 2500,
- Giraitės miškas – 2150,
- Žagarė – per 2000,
- Kėdainiai – per 2000,
- Katkiškės miškas (prie Lazdijų) – per 1500,
- Tūbinės miškas (Šilalės rajonas) – apie 1200,
- Kupiškis – apie 1000.
