Astronomija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Astronomija (gr. astron – žvaigždė, nomos – dėsnis) – mokslas, apimantis reiškinių, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą. Astronomija tiria objektų, kuriuos galime stebėti danguje (ir kurie yra už Žemės ribų), kilmę, vystymąsi, fizikinės ir cheminės savybes.

[taisyti] Istorija

Pirmosios astronomijos žinios pradėtos kaupti nuo seniausių laikų. Pirmieji sistemingai astronomijos žinias pradėjo taikyti pirkliai ir jūrininkai, kuriems reikėjo nustatyti savo buvimo vietą. Astronomijos žinių taip pat reikėjo žemdirbiams, kurie pagal tam tikrų žvaigždynų išsidėstymą nustatydavo sėjos pradžią, nuspėdavo potvynius arba derliaus nuėmimo metą. Senovės civilizacijos, tokios kaip senovės egiptiečiai, babiloniečiai, finikiečiai, kinai ir majai (3000 m. pr. m. e.) toliau kaupė ir sistematizavo astronomijos žinias.

Astronomija kaip dangaus kūnų judėjimo tyrimas buvo glaudžiai susijusi su religinėmis pažiūromis bei prietarais, pvz., manyta, kad pagal žvaigždžių išsidėstymą galima spėti ateitį arba numatyti žmogaus likimą.

Kai kuriuos Lietuvos alkakalnius taip pat galima laikyti tam tikromis senovės observatorijomis, kurios tarnaudavo tiksliai nustatant lygiadienius bei kitas kalendorines datas.

[taisyti] Šakos

astrofizika yra astronomijos ir fizikos šaka, kuri nagrinėja kosminių kūnų ir kosminės erdvės medžiagos sandarą, cheminę sudėtį, fizikines savybes, spinduliavimą, kosminės erdvės fizikinius laukus (magnetinius, gravitacinius ir kt.);
astrometrija tiria šviesulių padėtis dangaus sferoje, tų padėčių kitimą, Žemės sukimąsi ir astronominį laiką.
Su astrometrija glaudžiai siejasi praktinė astronomija. Remiantis šios šakos duomenimis, nustatomos įvairių Žemės vietų geografinės koordinatės, tvarkomos laiko tarnybos, padedama aviacijai, jūreivystei, geodezijai ir kosmonautikai;
dangaus kūnų mechanika gvildena gravitacijos (traukos) veikiamų Visatos kūnų judėjimą. Pagal tai apskaičiuojamos jų orbitos ir sudaromos efermidės, t.y. lentelės, kuriose numatoma planetų, asteroidų, kometų, žvaigždžių ir kitų Visatos kūnų padėtis ateityje;
kosmogonija aiškina Visatos kūnų ir jų sistemų kilmę ir raidą remdamasi jų fizikine būsena, juose vykstančiais fizikiniais ir cheminiais reiškiniais, fizikos dėsniais ir matematikos metodais;
kosmologija yra teorinė astronomijos šaka, tirianti Visatą kaip visumą, jos geometrinę struktūrą, medžiagos ir laukų struktūrą, Visatos susidarymą ir evoliuciją. Ji remiasi kitų astronomijos šakų, taip pat elementariųjų dalelių ir fizikinių laukų fizikos tyrimų rezultatais;
planetų astronomija tiria Saulės ir kitų žvaigždžių sistemoms priklausančių planetų ir jų palydovų, asteroidų, meteorinių kūnų, kometų sandarą, jų fizikines ir chemines savybes, atmosferas;
žvaigždžių astronomija tiria žvaigždžių (tarp jų ir Saulės) bei jų sistemų (spiečių, galaktikų), dujų ir dulkių ūkų erdvinį pasiskirstymą, judėjimą, sandarą ir evoliuciją.

[taisyti] Matavimo metodai bei priemonės

Astrometriniai matavimai tai dangaus kūnų padėčių dangaus sferoje ir tų padėčių kitimo laike nustatymas, matuojant kampinius atstumus. Naudojantis šiais matavimais sudaroma žvaigždžių koordinačių sistema, kurioje kiekvieno dangaus kūno padėtis dangaus sferoje tam tikru laiko momentu nusakoma dviem kampais. Ypač svarbi astrometrijos sritis – žvaigždžių metinių trigonometrinių paralaksų nustatymas.
Metinis žvaigždės paralaksas tai kampas, kuriuo iš žvaigždės būtų matoma Žemės orbitos aplink Saulę didžioji pusašė. Žinodami žvaigždės paralaksą, galime lengvai apskaičiuoti jos atstumą. Tai vienintelis tiesioginis metodas atstumams iki atskirų žvaigždžių nustatyti. Kadangi net artimiausios žvaigždės yra labai toli, tai paralaksai yra labai maži kampai. Net artimiausios mums žvaigždės – Kentauro Proksimos paralaksas yra tik 0,772 kampinės sekundės. Visi artimesnių žvaigždžių antriniai atstumo nustatymo metodai pagrįsti trigonometrinių paralaksų metodu.
Žvaigždės savasis judėjimas tai jos poslinkis dangaus sferoje kampinėmis sekundėmis per metus. Jis atsiranda dėl žvaigždės ir Saulės judėjimo erdvėje viena kitos atžvilgiu. Turėdami žvaigždės paralaksą, savąjį judėjimą bei žvaigždės spektre išmatuotą radialinį greitį (žvaigždės greitį regėjimo spindulio kryptimi), galime apskaičiuoti tikrąjį žvaigždės greitį ir kryptį erdvėje Saulės atžvilgiu. Astronominiams matavimams labai trukdo Žemės atmosfera. Dėl atmosferos turbulencijos, kuri pasireiškia visiems gerai žinomu žvaigždžių mirgėjimu, žvaigždžių vaizdai išplinta netgi aukščiausios kokybės teleskopuose. Vaizdai retai būna mažesni kaip 0,5 kampinės sekundės, o dažnai siekia net keletą kampinių sekundžių.