Persų kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Persų kalba, arba farsi, (فارسی) yra viena iš labiausiai paplitusių [Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių šeimos]] iranėnų kalbų kalbų. Tai Irano (buvusi Persija) kalba, nors ja taip pat kalbama Afganistane (darí arba farsi-kabulí), Tadžikistane (žr. tadžikų kalba) ir Pakistane. Nedidelės bendruomenės, kalbančios persų kalba, taip pat gyvena daugelyje kitų Persijos įlankos šalių – Bahreine, Irake, Omane, Jemene, JAE.
Iš viso kalbančiųjų farsi kalba yra gan daug: 30 milijonų Irake (beveik 50% visų gyventojų), dar 7 milijonai kalbančių dari Afganistane (25% gyventojų) ir apie 2 milijonus Pakistane.
Rašybai farsi kalba naudojama persų-arabų raštas (arabų abėcėlė, papildytas keletu ženklų garsams, nesantiems arabų kalboje); dauguma žodžių buvo paimta iš arabų kalbos.
[taisyti] Istorija
Senoji persų kalba buvo paplitusi Irano pietryčiuose I tūkstantmetyje pr. m. e.; tai buvo Achemenidų imperijos (senovės Persijos) valdovų gimtoji kalba. Raštui buvo naudojamas dantiraštis. Tuo pat metu vystėsi ir gimininga persų kalbai Avestų kalba (I tūkstantmečio pr. m. e. pradžia).
Vidurinė persų kalba (pahlavi) buvo senosios persų kalbos tąsa (I tūkstantmetyje; tai buvo oficiali Sasanidų imperijos kalba). Kai arabai užkariavo Iraną (VII a.), šią kalbą vartojo Irano zoroastrų bendruomenė ir Indijos parsai. Raštui buvo naudojami aramėjų grafikos variantai.
Naujoji persų kalba žinoma nuo IX amžiaus ir naudoja modifikuotą arabų raštą. Po Irano islamizacijos persų kalba greitai tapo antrąja pagal svarbą literatūrine kalba islamo pasaulyje; ji buvo plačiai naudojama ne tik Persijoje, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose, taip pat Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje, Indijoje.
